Pirmą kartą šiame tinklaraštyje ir apskritai rašau atsiliepimą apie knygą. Įkvėpimo pagauta net norėjau pavadinti įrašą kur kas riebesne antrašte - "Ar verta tikėti bevaikės kalės patarimais?", vis tik susilaikiau, nes mano tikslas nėra įžeisti šios knygos autorę. Tačiau nesvarbu, kaip bepavadinčiau apžvalgą, esmė nuo to nė kiek nesikeičia. Klusimas lieka tas pats - tai ar verta kliautis patarimais moters, kuri neturi vaikų?
Dar prieš kelerius metus ši knyga sukėlė tikrą interneto komentarų audrą po to, kai savo atsiliepimais apie ją pasidalino garsi šalies stilistė Agnė Jagelavičiūtė, paatviravusi, kad pastaroji padėjo auginant sūnelį. Tąkart daugybė mamų negailėjo aštrių žodžių, kad knygoje pateikiamos rekomendacijos - tai ne kas kita kaip sovietinis kūdikių muštras, kitos baisėjosi, jog šios prilygsta kūdikių kankinimui ir net marinimui badu. Tikiu, tokie komentarai privertė susimąstyti ne vieną būsimą ar esamą jauną mamą ir padėti knygą atgal į lentyną, verčiau nė neprasitarus, kad apie ją išvis drįso pagalvoti. Vis tik, manęs nei super mamos, nei internetinių komentatorių armija negąsdina, o siekdama susidaryti objektyvesnį įspūdį ne tik pasiskaičiau skirtingų nuomonių, bet ir nusprendžiau, kad verčiau jau pati perskaitysiu ir nuspręsiu. Juolab, kad ir pati knyga ne karvę kainuoja - apie 7-8 eurus, priklausomai nuo knygyno.
Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad suprantu abi kariaujančias puses. Tiek tą, kuri sako, jog sekti griežta kas valandą sudėliota dienotvarke joms nepriimtina, tiek tą, kuri stengiasi jos laikytis. Kiekviena jų turi savo motyvų, tik manau, kad kūdikiai čia ne visai kuo dėti.
Pradėkime nuo to, kad bene pirmasis dalykas, sukeliantis tokią emocijų ir priešiškumo bangą šios knygos atžvilgiu, yra jos stilius. Pirmieji skyriai parašyti tokia maniera, jog iš tiesų norėtųsi jos autorei skelti motinišką antausį. Čia netrūksta tokių lakių frazių, kaip "dėl to, jog kūdikis nesiliauja verkti, nei jis, nei aš nekalti" arba primygtinių patarimų vienaip ar kitaip elgtis, veikiau skambančių kaip paliepimai. Suprantama, kad visada maloniau klausytis supratingos draugės padrąsinimų ir paguodos, jog visoms buvo sunku, o dabar kažkokia nepažįstama moteris atviru tekstu abejoja skaitytojų kaip motinų gebėjimais.
Akimirką ir man buvo kilęs šioks toks pasipiktinimas. Tačiau, mielosios, nepriimkime visko, kaip sakoma, už gryną pinigą ir taip tiesmukai - kiekvieną pasisakymą ir parašymą, visų pirma reikia perleisti per sveiko proto filtrą. Beje, verčiant tolesnius knygos puslapius ir skyrius, tiesmukas stilius švelnėja, o griežtus paliepimus keičia patirtimi paremtos rekomendacijos bei priminimas, jog visa tai, kas rašoma - tėra orientacinės gairės, kurias nusprendus priimti dar teks savarankiškai pritaikyti savo mažyliui. Net ir "kūdikių marinimu" pavadintos rekomendacijos naujagimių mitybai ir kone pusvalandžio intervalais padalyta dienotvarkė turi labai logiškus ir racionalius paaiškinimus, kurie vadovaujantis sveiku protu iš tiesų turėtų labai palengvinti ir taip nežinios ir baimių pilnas pirmąsias savaites auginant naująjį šeimos narį.
Kalbant apie "sovietinį kūdikių muštrą", klausimas - kieno, vis tik tai muštras? Ar tikrai nekalto kūdikėlio, ar dar žalios naujai iškeptos mamos? Perskaičiusi knygą supratau, jog vaiko auginimas yra ne tik daugybės pastangų ir atsidavimo, bet ir griežtos savikontrolės ir disciplinos reikalaujantis darbas. Ypač, jei greta sauskelnių keitimo, maitinimo ir nesibaigiančio skalbimo dar norima turėti laiko pamiegoti, įkvėpti gryno oro, o dar geriau apsipirkti ar skirti šiek tiek laiko sau. Tiesa, būtent tai ir kelia kitos grupės mamų pasipiktinimą - esą natūralu būnant mama visą laiką skirti tik kūdikiui, o geros ir gerbtinos mamos nesiilsi ir juo labiau negalvoja apie plaukų dažymą ar manikiūrą (lyg nuaugusios plaukų šaknys, kleckuoti treningai ir pajuodę paakiai puošia kaip kokie motinystės ordinai).
Kita vertus, knygoje aprašomos mažylių dienotvarkės (čia jų pateikiama net 10, kurios, pasak autorės, turėtų keisti viena kitą priklausomai nuo kūdikio amžiaus iki vienerių metų) yra paremtos asociatyviu mokymusi - t. y. per tam tikras nesudėtingas asociacijas kaip, pavyzdžiui, tamsa reiškia laiką miegui, o spalvoti žaislai pramogas. Tai primena šiuolaikinę šunų (ir kitų naminių gyvūnų) dresūrą, paremtą asociacijomis, glaudžiai susietomis su skanėstais ir kitais pagrindiniais gyvūnų instinktais. Dėl to kyla dar viena pasipiktinimo ir nepritarimo banga, ypač tarp mamų, kurios laikosi šiuo metu madingesnio besąlygiško kūdikio norų patenkinimo modelio ir nepritaria, kad tokiems mažyčiams reikia skiepyti elgesio taisykles.
Kalbant apie tai, įsiminiau neseniai skaityto interviu su viena iš šalies neonatologių eilutes, jog problema slypi ne šiuo metu populiariame kūdikio poreikių diktuojamos dienotvarkės modelyje, o tai, jog dažnai jis klaidingai interpretuojamas. T. y. jog vos išgirdus kūdikio niurnėjimą, šis nedelsiant raminamas krūtimi, lyg tai būtų vienintelis tokio amžiaus žmogaus poreikis. O tai lyg sniego gniūžtės efektas dažnai sukelia virtinę kitų kūdikių ir jaunų mamų bėdų kaip pilvo pūtimas, bemiegės naktys, nepertraukiamas klykimas ir kitos.
Tačiau, grįžtant prie knygos aptarimo, dar pradžioje teksto rašiau, jog suprantu abi kariaujančias puses. Iš tiesų manau, jog šiuo klausimu mamos pasidalija į dvi skirtingas stovyklas. Tiek vienoje, tiek kitoje jų - be galo atsakingos ir atsidavusios mamos, norinčios savo mažyliams tik to, ką geriausia šiandien gali suteikti. Tačiau skirtumas tarp jų - tai požiūris į motinystę. Pasakysiu labai tiesmukai ir atsiprašau, jei įžeidžiančiai - vienų akiračio centre tik Motinystė iš didžiosios raidės, kai pamirštami bet kokie pačių mamų kaip moterų ir tiesiog žmonių poreikiai (na išskyrus tuos gyvybinius, kurie ir tai labai dažnai nukenčia prastos mitybos ir miego trūkumo pavidalu), kitos renkasi būti moterimis-mamomis, ir greta naujų mamiškų pareigų nepamiršti pasirūpinti ir savimi.
Iš tiesų, man pikta, kad nepaisant nuostabių motinystės pavyzdžių viešojoje erdvėje ir vis garsiau girdimų diskusijų apie tai, kad tapusi mama moteris nenustoja būti žmogumi ir visuomenės dalimi, vis dar labai gajus stereotipas, kad mamos neturi poreikių, o tos kurios turi - greičiausiai prastos motinos ir verčiau joms reikėjo siekti karjeros, o ne šeimos.
Jei atvirai, aš mielai tolėliau pasiųsčiau tuos, kurie kaskart sutikę mane su vis dar tebepūpsančiu pilvu su apsimestiniu supratingumu linksi galvą - "Tai nuo kada jau nebeeini į darbą? Aaa... Tai dabar pats geriausias tavo laikas, kai dar gali skaityti knygas arba atsigerti kavos su draugėm, nes tokiu laiku kitąmet jau nebegalėsi" arba dar geriau "Jau dabar kartu nebeišeisim pietų kokius tris metus, nes gi negalėsi iš namų išeit, bet aš užsuksiu į svečius, kai jau bus galima". Liūdna, tačiau tokios supratingos užuojautos parodo žmonių požiūrį į motinystę, dar liūdniau tai, kad ji suprantama, kaip koks nuosprendis, kai nustojama būti žmogumi. Lyg mamos negali skaityti knygų, turėti draugių arba iškelti kojos iš namų, šiukštu tik ne į miestą, kur renkasi žmonės.
Aš taip nemanau. Manau, kad tiek mamos, tiek tėčiai yra visų pirma žmonės, tik auginantys vaikus. Ir vaikai nėra kažkokia kliūtis gyventi. Žinoma, jie pakoreguoja kasdienę tvarką, tačiau gyvename XXI a. ir dar geriau, kad ne kokiam nors JAV didmiestyje, iš kurio idiliškų priemiesčių tikrai kur kas sunkiau ištrūkti be auklės nei mažame jaukiame Vilniuje, kur daug kas pasiekiama tiesiog pėsčiomis. Dėl to tai tampa mūsų pačių pasirinkimas - užsirakinti namuose ar dalyvauti įvykių centre.
Manau, tokios knygos kaip šioji - "Sveiko kūdikio dienotvarkė" yra skirtos pastarajai stovyklai. Toms mamoms ir tiems tėčiams, kurie nusprendė, jog neketina užsidaryti nuo pasaulio ir supranta, kad šiam planui įgyvendinti prireiks nemažai vadybos ir organizavimo, kad į 24 valandas tilptų visi mažylio poreikiai plius tėvelių miegas, maistas, namų darbai ir laisvalaikis.
Ne, aš pritariu ne visiem knygoje aprašytiems metodams, bet pritariu daugumai gairių. Taip, man šiek tiek baisu, nes suprantu, kad laikantis tokio modelio teks dirbti kur kas daugiau ir sunkiau nei iki šiol dirbau bet kokiame darbe, o kai kas mane pavadintų darboholike. Bet būtent darbe išmokau vieną labai svarbų dalyką, kad geras geras ir perspektyvus darbuotojas ne tas, kuris nuolat aria viršvalandžius ir nieko nespėja, o tas, kuris išmoksta organizuoti ir dalintis darbais taip, jog jie visi padaryti darbo metu. Tad kažkuria prasme į naują dienotvarkę žvelgiu kaip į naują darbą, kuriame reikia išmokti kitaip organizuoti ir dalintis 1000 ir 1 užduotimi, kad šios dar ir teiktų malonumą.
Tai yra mano požiūris ir mano nuomonė šiandien. Galbūt po kiek laiko ji pasikeis, galbūt ne. Bet kuriu atveju gerbiu visas nuomones ir įsitikinus, tiek tuos, kurie panašūs į maniškius, tiek tuos, kurie sakys, jog aš dar viena beprotė, kuriai nereikėjo turėti vaikų.
Kita vertus, knygoje aprašomos mažylių dienotvarkės (čia jų pateikiama net 10, kurios, pasak autorės, turėtų keisti viena kitą priklausomai nuo kūdikio amžiaus iki vienerių metų) yra paremtos asociatyviu mokymusi - t. y. per tam tikras nesudėtingas asociacijas kaip, pavyzdžiui, tamsa reiškia laiką miegui, o spalvoti žaislai pramogas. Tai primena šiuolaikinę šunų (ir kitų naminių gyvūnų) dresūrą, paremtą asociacijomis, glaudžiai susietomis su skanėstais ir kitais pagrindiniais gyvūnų instinktais. Dėl to kyla dar viena pasipiktinimo ir nepritarimo banga, ypač tarp mamų, kurios laikosi šiuo metu madingesnio besąlygiško kūdikio norų patenkinimo modelio ir nepritaria, kad tokiems mažyčiams reikia skiepyti elgesio taisykles.
Kalbant apie tai, įsiminiau neseniai skaityto interviu su viena iš šalies neonatologių eilutes, jog problema slypi ne šiuo metu populiariame kūdikio poreikių diktuojamos dienotvarkės modelyje, o tai, jog dažnai jis klaidingai interpretuojamas. T. y. jog vos išgirdus kūdikio niurnėjimą, šis nedelsiant raminamas krūtimi, lyg tai būtų vienintelis tokio amžiaus žmogaus poreikis. O tai lyg sniego gniūžtės efektas dažnai sukelia virtinę kitų kūdikių ir jaunų mamų bėdų kaip pilvo pūtimas, bemiegės naktys, nepertraukiamas klykimas ir kitos.
Tačiau, grįžtant prie knygos aptarimo, dar pradžioje teksto rašiau, jog suprantu abi kariaujančias puses. Iš tiesų manau, jog šiuo klausimu mamos pasidalija į dvi skirtingas stovyklas. Tiek vienoje, tiek kitoje jų - be galo atsakingos ir atsidavusios mamos, norinčios savo mažyliams tik to, ką geriausia šiandien gali suteikti. Tačiau skirtumas tarp jų - tai požiūris į motinystę. Pasakysiu labai tiesmukai ir atsiprašau, jei įžeidžiančiai - vienų akiračio centre tik Motinystė iš didžiosios raidės, kai pamirštami bet kokie pačių mamų kaip moterų ir tiesiog žmonių poreikiai (na išskyrus tuos gyvybinius, kurie ir tai labai dažnai nukenčia prastos mitybos ir miego trūkumo pavidalu), kitos renkasi būti moterimis-mamomis, ir greta naujų mamiškų pareigų nepamiršti pasirūpinti ir savimi.
Iš tiesų, man pikta, kad nepaisant nuostabių motinystės pavyzdžių viešojoje erdvėje ir vis garsiau girdimų diskusijų apie tai, kad tapusi mama moteris nenustoja būti žmogumi ir visuomenės dalimi, vis dar labai gajus stereotipas, kad mamos neturi poreikių, o tos kurios turi - greičiausiai prastos motinos ir verčiau joms reikėjo siekti karjeros, o ne šeimos.
Jei atvirai, aš mielai tolėliau pasiųsčiau tuos, kurie kaskart sutikę mane su vis dar tebepūpsančiu pilvu su apsimestiniu supratingumu linksi galvą - "Tai nuo kada jau nebeeini į darbą? Aaa... Tai dabar pats geriausias tavo laikas, kai dar gali skaityti knygas arba atsigerti kavos su draugėm, nes tokiu laiku kitąmet jau nebegalėsi" arba dar geriau "Jau dabar kartu nebeišeisim pietų kokius tris metus, nes gi negalėsi iš namų išeit, bet aš užsuksiu į svečius, kai jau bus galima". Liūdna, tačiau tokios supratingos užuojautos parodo žmonių požiūrį į motinystę, dar liūdniau tai, kad ji suprantama, kaip koks nuosprendis, kai nustojama būti žmogumi. Lyg mamos negali skaityti knygų, turėti draugių arba iškelti kojos iš namų, šiukštu tik ne į miestą, kur renkasi žmonės.
Aš taip nemanau. Manau, kad tiek mamos, tiek tėčiai yra visų pirma žmonės, tik auginantys vaikus. Ir vaikai nėra kažkokia kliūtis gyventi. Žinoma, jie pakoreguoja kasdienę tvarką, tačiau gyvename XXI a. ir dar geriau, kad ne kokiam nors JAV didmiestyje, iš kurio idiliškų priemiesčių tikrai kur kas sunkiau ištrūkti be auklės nei mažame jaukiame Vilniuje, kur daug kas pasiekiama tiesiog pėsčiomis. Dėl to tai tampa mūsų pačių pasirinkimas - užsirakinti namuose ar dalyvauti įvykių centre.
Manau, tokios knygos kaip šioji - "Sveiko kūdikio dienotvarkė" yra skirtos pastarajai stovyklai. Toms mamoms ir tiems tėčiams, kurie nusprendė, jog neketina užsidaryti nuo pasaulio ir supranta, kad šiam planui įgyvendinti prireiks nemažai vadybos ir organizavimo, kad į 24 valandas tilptų visi mažylio poreikiai plius tėvelių miegas, maistas, namų darbai ir laisvalaikis.
Ne, aš pritariu ne visiem knygoje aprašytiems metodams, bet pritariu daugumai gairių. Taip, man šiek tiek baisu, nes suprantu, kad laikantis tokio modelio teks dirbti kur kas daugiau ir sunkiau nei iki šiol dirbau bet kokiame darbe, o kai kas mane pavadintų darboholike. Bet būtent darbe išmokau vieną labai svarbų dalyką, kad geras geras ir perspektyvus darbuotojas ne tas, kuris nuolat aria viršvalandžius ir nieko nespėja, o tas, kuris išmoksta organizuoti ir dalintis darbais taip, jog jie visi padaryti darbo metu. Tad kažkuria prasme į naują dienotvarkę žvelgiu kaip į naują darbą, kuriame reikia išmokti kitaip organizuoti ir dalintis 1000 ir 1 užduotimi, kad šios dar ir teiktų malonumą.
Tai yra mano požiūris ir mano nuomonė šiandien. Galbūt po kiek laiko ji pasikeis, galbūt ne. Bet kuriu atveju gerbiu visas nuomones ir įsitikinus, tiek tuos, kurie panašūs į maniškius, tiek tuos, kurie sakys, jog aš dar viena beprotė, kuriai nereikėjo turėti vaikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą