Kiek kartų teko girdėti apie stebuklingą motinišką jausmą, kuris tarsi apvaizda, prasiskyrus debesims, stebuklingai aplanko sielą ir širdį? Tarsi tą pat akimirką, kai nėštumo teste pasirodo dvi juostelės, smegenyse spragteli magiškas jungiklis "Mamos režimas". Ir nejučiomis apninka abejonė - ar tikrai taip būna? O gal, atslūgus emocijoms ir galvoje ilgainiui išblėsus prisiminimams apie patirtus sunkumus, tik taip sakome draugams ir pažįstamiems, kad šie netyčia neimtų abejoti tobulos mamos įvaizdžiu?
Pamenu, kai viena mano pažįstama, anuomet neseniai sulaukusi pirmagimio, draugų kompanijoje porino apie tai, kaip šiuolaikinės moterys perdeda kalbėdamos apie nėštumo ir gimdymo sunkumus, jog iš tiesų tai ne taip ir skauda, ne taip baisu, o toji motinystės apvaizda atperka, bet kokius nesklandumus ir žinojimas ateina tiesiog savaime. Tik gerokai vėliau, kai abi pilvotos turėjome progos akis į akį prisėsti prie arbatos puodelio (pastaroji laukėsi jau antrojo mažylio), išgirdau ir kitą istorijos pusę - apie nerimą ir išgąstį, kaskart nutikus kažkam netikėta, apie beprotišką skausmą ir nežinią ir tik po ilgo laukimo aplankantį džiaugsmą ir žinojimą, kad buvo verta.
Prisiklausiusi herojiškų istorijų ir pradėjusi lauktis, ėmiau laukti ir to stebuklingo nušvitimo, magiškos ramybės, kaip pasakojama filmuose ir pasakose. Tik šis kaip nesirodė, taip nesirodė... Net dabar, kai jau skaičiuoju paskutines savaites iki lemtingos dienos, vietoje motiniškos ramybės mane kasdien lanko tikras jausmų ir emocijų kratinys. Džiaugsmą ir laukimą keičia nuovargis, nuovargį keičia nerimas, kas visos tos knygos manęs nieko neišmokė ir vistiek nežinosiu, kaip apsieiti su savo pačios kūdikiu, nerimą - baimė, kaip viską ištversiu, baimę - nežinia ir taip ratu. Kartais nubundu ryte ir apima stresas, jog dar nespėjau visko susiruošti ir laikui atėjus būsiu nepasirengusi. Ar tai reiškia, kad būsiu niekam tikusi mama?
Tačiau, kai galvoje perkratau visas įsimintinesnes pastarųjų 8 su trupučiu mėnesių akimirkas, pagalvoju, jog artėjančios motinystės supratimas - tai nebūtinai rožine spalva ir puriais debesėliais nusagstytas džiaugsmas ir ne prieš pusmetį sukrautas naujagimio kraitelis. Kad kartais, tas supratimas aplanko, kaip užgriuvusios atsakomybės ar net išgąsčio jausmas.
Pirmąsyk tai supratau 9 ar 10 nėštumo savaitę. Iki tol kūdikio laukimas man veikiau buvo kaip sąmoningai suvokiama būsena, bet ne jausmas. Gal dėl to, kad viskas ėjosi lyg iš pypkės - manęs nekankino pykinimas ar sekinantis nuovargis, pilvo dar nebuvo matyti, o ir jaučiausi tiesiog... na kaip visada. Ir vieną dieną, darbo išvykos metu, prasidėję pilvo skausmai kaip reikiant išgąsdino. Pamenu apsipylusi ašaromis, drebančiomis rankomis, kad dabar jau tikrai kažkas negerai, puoliau skambinti gydytojai ir nerišliai pasakoti, kas tai per jausmas. Pastaroji tik ramino, jog prie tokio jausmo teks įprasti - tai gimda auga, tempiasi ir skauda, kad pakaks tiesiog išgerti mėtų arbatos nervams nuraminti ir, svarbiausia, nepanikuoti. Tada supratau, kad tas nerimas ir išgąstis - tai atsakomybė už naują gyvybę, kai bijai ne dėl savęs, o dėl kito.
Šiandien skaičiuoju dienas ir prisimenu vienos pažįstamos mamos pasakytus žodžius, jog nėštumui ne veltui duoti 9, o ne 2 ar 4 mėnesiai. Tam, kad spėtum suprasti ir pasiruošti. Pasiruošti psichologiškai ir emociškai - galvoti, pergalvoti ir suprasti.
Ir tylomis pagalvoju, kad tik dabar imu suprasti, tai ką jau išgyvenau ir tai, kas laukia. Su džiaugsmu ir nerimu kaupiuosi mūsų susitikimui ir pažadu, kad iš visų jėgų stengsiuosi nenuleisti rankų, nepasiduoti ir kantriai mokytis. Nes nė viena mūsų negimė mokėdama, o motiniški įgūdžiai iš dangaus nenukrenta. Ir, greičiausiai, jokios apvaizdos čia niekuo dėtos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą