22 SAVAITĖS. STORA IR TUO PATENKINTA

Jei reikėtų trumpai reziumuoti kelias pastarąsias savaites, mano reziumė skambėtų taip:

• Vėl galiu keltis iš lovos ir eiti į darbą. Jėė! (Nors prieš atguldama į priverstinio poilsio patalą būčiau bet ką atidavus už dieną, kai gali pasislėpti po antklode ir niekur neiti, po beveik trijų savaičių tai labai atsibosta)
• Toks paprastas dalykas kaip apsimauti kojines ir apsiauti batus kasdien tampa vis labiau neįmanomas. 
• Nebeturiu bambos. O man ji patiko…
• Jau nebeatsimenu, ką reiškia turėti liemenį, bet labai norėčiau naujos liemenuotos suknelės.
• O šiaip, kasdien darausi vis storesnė ir tuo džiaugiuosi.

Ir iš tiesų – šiandien kviečiu pakalbėti būtent apie storumą. Paprastai žodis stora, kaip ir putli, pilna, apvali ir dar begalė kitų, tinkamų išreikšti žodžio lieknas antonimą, moterims skamba lyg tikras prakeiksmas. Tačiau naujos gyvybės laukimas yra bene vienintelis laikotarpis moters gyvenime, kai kasdien didėjančios apimtys ne tik nekelia pykčio, bet ir džiugina.

Pirmiausia, vis didesnis ir vis labiau atsikišęs pilvas – tai tik įrodymas, jog viduje auga naujas žmogus, kuris jau greitai išvys pasaulį kaip putlus rožinis kūdikis. Antra, juk storėji ne šiaip sau – t. y. ne dėl to, kad vakarais paslapčia kemši bandeles (nors būtent pastarųjų man kartais taip norisi...)

Apie vis labiau augantį pilvą svajojau nuo pat tos dienos, kai sužinojau, kad būsiu mama. Iš pradžių jis priminė ne ką kitą kaip paslapčia kemšamų bandelių pasekmes. Dėl to visą savo medaus mėnesį labiau priminiau tiesiog storoką nei besilaukiančią. Bet pirmą kartą gyvenime man tai buvo visai nė motais, nes žinojau, kad saldumynai čia niekuo dėti. Vėliau šis ėmė apvalėti ir darytis vis labiau panašus į tokį, kokį ir įsivaizduoji galvodama apie nėštumą. Ir žinau, jog tai dar tik pradžia.

Kita vertus, niekas nepasakojo arba aš tiesiog neklausiau, kaip su kiekviena diena įprasti kasdieniai dalykai tampa vis sudėtingesni. Pavyzdžiui, išlipti iš lovos, apsiauti batus (jau nekalbu apie pėdkelnes), panešti pirkinių maišą ar tiesiog sparčiu žingsniu nueiti toliau nei kelis šimtus metrų. O nuolatinis nepatogumo jausmas... Prisipažinsiu, kartais grįžusi namo pirmiausia pasiskundžiu, kaip man sunku ir nepatogu, ir kaip vyras to nesupranta, nes jam nereikia nešioti papildomo svorio.

Tačiau tą akimirką, kai tiesiog ilsiesi ir pilve ima krebždėti mažas žmogus, visi skundai nebetenka prasmės. Nes visa tai tik kelias į didesnį tikslą.

 Per pastarąją savaitę netgi įsigijau naują hobį – mobiliojo kamera bandau užfiksuoti tuos padrikus, kol kas išorėje vos vos matomus judesiukus, nes labai noriu pasigirti ir kam nors parodyti, kad tie vaizdeliai iš „Youtube“ ne prasimanymas.