RIEŠUTAI PLAUKAMS. SCHWARZKOPF PROFESSIONAL BC BRAZILNUT PRODUKTŲ APŽVALGA

Iki šiol mano pažintis su bertoletijų, arba kitaip braziliškais, riešutais apsiribojo vien tuo, jog tai dideli ir skanūs riešutai, kurių keletas kartas nuo karto pasitaiko brangesniuose riešutų ir džiovintų vaisių užkandžių pakeliuose. Tiesą sakant, iki šios dienos man nė nekilo mintis pasidomėti jų maistinėmis savybėmis, ką jau kalbėti apie įtaką grožiui. Mat nė netoptelėjo, kad greta išliaupsintų makadamijų ar arganų kosmetikos gamintojai naudoja ir šį produktą. Ir vis tik, naudoja - būtent bertoletijų aliejumi praturtinta ir nauja "Schwarzkopf Professional" plaukų priežiūros produktų linija "Oil Miracle". 

Kas tos bertoletijos? 

Esu tikra, kad šiuos riešutus pažįstate ir jūs. Bent jau iš matymo tai tikrai. Jei teko ragauti, greičiausiai pastebėjote, jog bertoletijos kur kas riebesnės už savo giminaičius migdolus ar kitus panašius riešutus - vos perkandus susidaro įspūdis, kad valgai aliejaus primirkusį riešutą, kuris dar ir palieką riebų pėdsaką ant odos. Iš tiesų - bertoletijos labai riebios, maistingos, taigi ir kaloringos. Pasirodo, 100 g šių riešutų yra daugiau kaip 650 kalorijų (ir net 66 g riebalų), o tai sudaro beveik pusę moteriai rekomenduojamos paros kalorijų normos. Be to, bertoletijos turi neįtikėtiną kiekį seleno - 100 g - apie 1920 mcg, kas yra 20 kartų daugiau nei rekomenduojama paros norma. Taigi, norint gauti pakankamą kiekį seleno pakanka suvalgyti vos kelis braziliškus riešutus. 

Kalbant apie šios rūšies riešutų poveikį grožiui, jie savo sudėtyje turi ypatingą užtaisą - tai seleno ir vitamino E derinys, drauge praturtintas ir gausybe mineralų bei omega riebiųjų rūgščių. Visų pirma, šios medžiagos žinomos, kaip stiprūs antioksidantai, kurie padeda kovoti su laisvųjų radikalų ir kitų organizmą atakuojančių toksinų poveikiu, taigi ir sulėtinti senėjimo procesus. Be to, selenas ypač naudingas plaukų, odos ir nagų grožiui. 

Intensyvi pagalba plaukams

Bertoletijų aliejus yra nepamainoma pagalba plaukams - ypač išsausėjusiems ar iškamuotiems žiemos šalčių. Dėl riebiųjų rūgščių, mineralų ir vitaminų gausos šis aliejus veikia kaip natūralus drėkiklis ir atlieka apsauginę funkciją - t. y. saugo drėgmę ir maistines medžiagas giliai plauko viduje, taip padėdamas atkurti ir palaikyti pažeistą drėgmės pusiausvyrą.

Drauge jame esantys stiprūs antioksidantai padeda sumažinti teršalų žalą, o kartu iš dalies neutralizuoti ir kenksmingą saulės spindulių poveikį, dėl kurių susidarantys laisvieji radikalai ne tik sausina, bet ir sendina plaukus. Be to, kaip ir daugelis natūralių aliejų, šis taip pat veikia kaip natūralus minkštiklis, suteikiantis plaukams daugiau elastingumo ir minkštumo, taigi, galima sakyti, padedantis išvengti jų lūžinėjimo - dažnos plaukų išsausėjimo pasekmės.

"Schwarzkopf Professional BC Brazilnut" - pirmas žvilgsnis

"Schwarzkopf Professional BC Brazilnut"- tai vos šių metų pradžioje pasirodžiusi nauja profesionali plaukų priežiūros produktų linija, kurios ypatingas ingredientas - braziliškų riešutų arba bertoletijų aliejus. Nors į mano rankas pateko tik šampūnas ir purškiamas nenuplaunamas pienelis, šią liniją sudaro ir daugiau produktų - tai intensyvaus poveikio kaukė, taip pat salonuose naudojamos intensyvaus poveikio kapsulės.

Pasak gamintojų, tai profesionali linija, tinkanti visų tipų plaukams, taip pat ir dažytiems, nes padeda ne tik išsaugoti, bet ir išryškinti plaukų spalvą bei blizgesį. Tiesa, kitaip nei įprastų"Schwarzkopf" produktų, šios linijos priemonių galima rasti tik grožio salonuose ir partnerių parduotuvėse (šampūno kaina - 10,85 Eur, nenuplaunamo purškiamo pienelio - 26 Eur, kaukės - 17,95 Eur).

Pirmasis įspūdis ir pirmoji mintis, šovusi man į galvą, kai atidariau produktų dėžutę, buvo kaip profesionaliai atrodo. Iš tiesų, kaip iš salono.

Tolesnė pirmoji pažintis su šiais produktais tik sustiprino įspūdį. Visų pirma - kvapas. Man jis primena būtent tą, kurį užuodi grožio salone, kai kirpėjas ar kirpėja išplauna plaukus ir palepina profesionalaus poveikio kauke. Tokį, kurį užuodžiant tiesiog atsipalaiduoji ir jautiesi graži. Kalbant apie patį aromatą, šis kiek salsvas, jame vos juntamos gėlių žiedų natos, nors šiuo atveju mano uoslė gali ir apgauti. Asmeniškai man šis kvapas šiek tik primena rožių vandenį ar veikiau rožėmis kvepiantį kremą.

Antra, profesionalų įspūdį sukuria ir produkto pakuotės. Ypač nenuplaunamo pienelio, kuris patalpintas sunkiame stikliniame flakone su purškikliu, panašiame į tokius, kokiuose būna kvepalai. Kita vertus, mano manymu pats pakuotės dizainas kiek senoviškas, ypač kai šiandien pasaulis kraustosi iš proto dėl grynų minimalistinių formų. Šiokį tokį minusą turi šampūno pakuotė - ji su atsukamu dangteliu, o tai nelabai patogu prausiantis duše, ypač, kai jame, kaip pas mane, nėra tos mažytės lentynėlės prausimosi reikmenims sudėti. Tačiau juk produktus vertiname ne dėl jų pakuočių, o to, kas jų viduje, tiesa?

Žvilgsnis į vidų. Sudėtis

Iki pradėjus lauktis, turiu pripažinti, produktų sudėtis man ne itin rūpėjo. Užtekdavo paskaityti apie pagrindines veikliąsias medžiagas ir jų poveikį. Tačiau dabar produktų etiketes skaitau kur kas atidžiau ir mielai pasigilinu į ne visada lengvai suprantamų pavadinimų reikšmę. Taigi, ne išimtis ir šįkart.

Kaip įprasta absoliučiai daugumai šampūnų, kondicionierių ir kitų kūno priežiūros priemonių, šiuo atveju didžiąją dalį jų sudėties sudaro vanduo. Šampūno sudėtyje po jo rikiuojasi putojančios ir valomosios medžiagos -  natrio laureto sulfatas ir kokamidodropilo betainas, dar naudojamas kaip produkto klampumą reguliuojanti medžiaga. Nors, pasak gamintojų, pagrindinė šios linijos sudedamoji dalis yra bertoletijų aliejus, iš tiesų sudėtyje pirmiau rikiuojasi saulėgrąžų sėklų aliejus, itin dažnai naudojamas įvairiuose madinguose aliejais praturtintuose produktuose (nes pigesnis, nors tikrai ne blogas). Bertoletijų aliejus šampūno sudėtyje užima 8 vietą po pantenolio, o po jo toliau ir suskystintas keratinas - baltymas, žinomas kaip veiksmingas plaukų stipriklis. Sudėtyje taip pat yra ir glicerino bei ricinų aliejaus.

Pienelio sudėtyje taip pat pirmąją vietą užima vanduo, toliau - dimetikonas - silikono pagrindo ingredientas, sukuriantis apsauginę plėvelę (galintis alergizuoti odą), klampumą reguliuojanti medžiaga dimetilakrilamidas, bertoletijų aliejus. Purškiamo pienelio sudėtyje taip pat yra citrinų rūgšties, suskystinto keratino, linalolio - suteikiančio malonų gėlišką aromatą (cha, mano uoslė vis tik neapgavo) ir kitų medžiagų. Šiek tiek labiau pasigilinus į pienelio sudėtį, nesunku pastebėti, jog jame netrūksta apsauginę plėvelę kuriančių ingredientų, kurie padengia plauko paviršių ir sudaro storesnių, tankesnių bei glotnesnių plaukų pojūtį. Kai kurios iš šių medžiagų laikomos kenksmingomis, tačiau tai labiau galioja sąlyčiui su oda, mat jos linkusios kimšti poras ir trukdyti odai kvėpuoti.

Atvirai kalbant, kitokios - t. y. natūralios sudėties aš ir nesitikėjau. Kai kalbame apie profesionalaus naudojimo produktus, ne paslaptis, kad jų vertė nukreipta į greitai juntamą ir akivaizdų poveikį - t. y. taip laukiamą, pavyzdžiui, puresnių, storesnių ar minkštesnių plaukų efektą, kuris taip greitai ir taip veiksmingai gali  būti pasiekiamas tik chemijos pagalba.

Patirtis ir įspūdžiai

Kitaip nei daugelis mano naudotų ar bandytų šampūnų, šis išsiskiria keliomis savybėmis. Pirma savo išvaizda - jis skaidrus, o skaidrių šampūnų šiandien rinkoje ne tiek ir daug. Antra - gana intensyviu salstelėjusiu kvapu, kuris, kaip jau minėjau, primena grožio saloną ir dar šiek tiek rožių vandenį. Be to, kitaip nei populiarūs parduotuvėse siūlomi šampūnai, pastarasis kiek kitaip putoja. Trenkant plaukus, šio šampūno puta ne tokia standi, o veikiau išlieka labai švelni, gal net kiek skystoka. Nepaisant to, jis putoja puikiai - ne taip kaip ekologiški ar natūralūs šampūnai, kurie veik visai neputoja.

Kas man labai patiko plaunant plaukus šiuo šampūnu, tai jog jis nesuvelia trenkamų plaukų, kaip dažnai nutinka su daugeliu kitų šampūnų. Galima sakyti, po jo net nelabai reikia kondicionieriaus, kurio šįkart sąmoningai atsisakiau norėdama įsitikinti tik šios linijos produktų veiksmingumu.

Nors man visada patinka bandyti produktus su aliejais, jų šiek tiek prisibijau dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl to, jog mano plaukai linkę gana greitai riebaluotis. Antra, aliejai linkę apsunkinti ir nusvarinti plaukus, kas taip pat nėra itin laukiamas efektas, kai negali pasigirti vešliomis ir storomis kasomis. Tiesa, šįkart efektas mane maloniai nustebino. Nepaisant sudėtyje esančių aliejų, šampūnas palieka labai malonų švarių ir lengvų plaukų pojūtį, kas mano manymu yra jo privalumas.

Laikantis gamintojų rekomendacijų, drėgnus rankšluosčiu nusausintus plaukus reikėtų palepinti nenuplaunamu pieneliu. Tiesa, nors šis purškiamas ir dėl to turėtų būti itin paprastai naudojamas, aš vis tik jį pirmiau purškiau į delną ir tik tuomet pirštais paskirsčiau plaukuose.

Mano manymu taip produktą galima naudoti taupiau, ypač turint omenyje, kad šis tikrai nepigus. Mano ilgio (o tai yra maždaug iki pečių) plaukams pakako vos dviejų papurškimų, kai purkšdama tiesiai ant plaukų būčiau sunaudojusi bent jau 4-5. Tiesa, pastebėjau, kad purkštukas gana "taiklus" - t. y. jį spustelėjus išpurškiama gana siaura srovelė, o ne lengva dulksna, tad  purškiant tiesiai ant plaukų turėtų būti atitinkamai sunkiau tolygiai paskirstyti produktą. Galiausiai naudojant rankomis patogiau užtikrinti, jog pieneliu nebus įtrinama ir galvos oda, kas bet kokių kondicionierių atveju tik padidina plaukų riebalavimąsi.

Baigusi grožio procedūras, kaip visada, leidau plaukams natūraliai pradžiūti, o vėliau jau tik šiek tiek drėgnus baigiau džiovini džiovintuvu. Turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu likau labai patenkinta.

Plaukai iš tiesų labiau blizga, atrodo minkštesni ir glotnesni. Nežinau ar dėl džiovintuvo, ar dėl šių priemonių, man susidarė įspūdis, jog plaukai tapo šiek puresni, tarsi turėtų daugiau apimties. Ir šis efektas labai malonus akiai, mat kitaip nei daugelio purumo suteikiančių priemonių atveju, plaukai neatrodo tiesiog netvarkingai išpūsti. Juos liečiant veikiau susidaro įspūdis, jog kiekvienas plaukas šiek tiek storesnis - galbūt kaip tik dėl apsauginės plėvelės efekto.

Beje, šis efektas mane nustebino ir tuo, jog išliko ilgiau nei tikėjausi. Paprastai toks purumas mano atveju trunka vos keliolika minučių arba iki tol, kol žengiu pro namų duris. Šįkart kelias valandas klaidžiojusi po parduotuves, o lauke tuo metu purškė nemaloni dulksna, ir grįžusi namo maloniai nustebau. Plaukai tebebuvo tokie pat stori. Be to, puikiai išlaikė savo pradinę formą ir neišsidraikė į visas puses. Net buvo gaila surišti juos į uodegą.

Galiausiai, kad galėčiau viską apibendrinti, nusprendžiau savo įspūdžius pataupyti kitai dienai. Šiuo metu stengiuosi plaukus plauti kas antrą dieną, tad ir šampūnus vertinti pagal tai, kaip šie atrodo po dienos. Ir turiu pagirti. Kitą dieną plaukai atrodė išties gerai - taip gerai, jog nereikia jų slėpti surišta uodega ar kuodeliu, kaip kartais nutinka pasirinkus netinkamą šampūną.

Taigi, apibendrindama galiu pasakyti, jog ši produktų linija man paliko gerą įspūdį. Smagu, kai tiesiog namuose galiu pasilepinti profesionaliais produktais, su kokiais susitikti tenka tik apsilankius pas kirpėją. Dar smagiau, kad vos po vieno trinkimo galima pastebėti ir pasidžiaugti matomais rezultatais, kurie išlieka ilgiau nei iki susidūrimo su lietuvišku oru.

P. S. sakydami apie ilgai išliekantį kvapą, gamintojai nemelavo. Dar vėlų vakarą jutau, kaip plaukai kvepia tuo grožio salono aromatu.

Taigi, jei tik turite galimybę įsigyti ir išbandyti, siūlyčiau nepraleisti progos.

"SVEIKO KŪDIKIO DIENOTVARKĖ": AR VERTA KLIAUTIS VAIKŲ NETURINČIOS MOTERS PATARIMAIS?

Pirmą kartą šiame tinklaraštyje ir apskritai rašau atsiliepimą apie knygą. Įkvėpimo pagauta net norėjau pavadinti įrašą kur kas riebesne antrašte - "Ar verta tikėti bevaikės kalės patarimais?", vis tik susilaikiau, nes mano tikslas nėra įžeisti šios knygos autorę. Tačiau nesvarbu, kaip bepavadinčiau apžvalgą, esmė nuo to nė kiek nesikeičia. Klusimas lieka tas pats - tai ar verta kliautis patarimais moters, kuri neturi vaikų? 

Dar prieš kelerius metus ši knyga sukėlė tikrą interneto komentarų audrą po to, kai savo atsiliepimais apie ją pasidalino garsi šalies stilistė Agnė Jagelavičiūtė, paatviravusi, kad pastaroji padėjo auginant sūnelį. Tąkart daugybė mamų negailėjo aštrių žodžių, kad knygoje pateikiamos rekomendacijos - tai ne kas kita kaip sovietinis kūdikių muštras, kitos baisėjosi, jog šios prilygsta kūdikių kankinimui ir net marinimui badu. Tikiu, tokie komentarai privertė susimąstyti ne vieną būsimą ar esamą jauną mamą ir padėti knygą atgal į lentyną, verčiau nė neprasitarus, kad apie ją išvis drįso pagalvoti. Vis tik, manęs nei super mamos, nei internetinių komentatorių armija negąsdina, o siekdama susidaryti objektyvesnį įspūdį ne tik pasiskaičiau skirtingų nuomonių, bet ir nusprendžiau, kad verčiau jau pati perskaitysiu ir nuspręsiu. Juolab, kad ir pati knyga ne karvę kainuoja - apie 7-8 eurus, priklausomai nuo knygyno. 

Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad suprantu abi kariaujančias puses. Tiek tą, kuri sako, jog sekti griežta kas valandą sudėliota dienotvarke joms nepriimtina, tiek tą, kuri stengiasi jos laikytis. Kiekviena jų turi savo motyvų, tik manau, kad kūdikiai čia ne visai kuo dėti.

Pradėkime nuo to, kad bene pirmasis dalykas, sukeliantis tokią emocijų ir priešiškumo bangą šios knygos atžvilgiu, yra jos stilius. Pirmieji skyriai parašyti tokia maniera, jog iš tiesų norėtųsi jos autorei skelti motinišką antausį. Čia netrūksta tokių lakių frazių, kaip "dėl to, jog kūdikis nesiliauja verkti, nei jis, nei aš nekalti" arba primygtinių patarimų vienaip ar kitaip elgtis, veikiau skambančių kaip paliepimai. Suprantama, kad visada maloniau klausytis supratingos draugės padrąsinimų ir paguodos, jog visoms buvo sunku, o dabar kažkokia nepažįstama moteris atviru tekstu abejoja skaitytojų kaip motinų gebėjimais. 

Akimirką ir man  buvo kilęs šioks toks pasipiktinimas. Tačiau, mielosios, nepriimkime visko, kaip sakoma, už gryną pinigą ir taip tiesmukai - kiekvieną pasisakymą ir parašymą, visų pirma reikia perleisti per sveiko proto filtrą. Beje, verčiant tolesnius knygos puslapius ir skyrius, tiesmukas stilius švelnėja, o griežtus paliepimus keičia patirtimi paremtos rekomendacijos bei priminimas, jog visa tai, kas rašoma - tėra orientacinės gairės, kurias nusprendus priimti dar teks savarankiškai pritaikyti savo mažyliui. Net ir "kūdikių marinimu" pavadintos rekomendacijos naujagimių mitybai ir kone pusvalandžio intervalais padalyta dienotvarkė turi labai logiškus ir racionalius paaiškinimus, kurie vadovaujantis sveiku protu iš tiesų turėtų labai palengvinti ir taip nežinios ir baimių pilnas pirmąsias savaites auginant naująjį šeimos narį. 

Kalbant apie "sovietinį kūdikių muštrą", klausimas - kieno, vis tik tai muštras? Ar tikrai nekalto kūdikėlio, ar dar žalios naujai iškeptos mamos? Perskaičiusi knygą supratau, jog vaiko auginimas yra ne tik daugybės pastangų ir atsidavimo, bet ir griežtos savikontrolės ir disciplinos reikalaujantis darbas. Ypač, jei greta sauskelnių keitimo, maitinimo ir nesibaigiančio skalbimo dar norima turėti laiko pamiegoti, įkvėpti gryno oro, o dar geriau apsipirkti ar skirti šiek tiek laiko sau. Tiesa, būtent tai ir kelia kitos grupės mamų pasipiktinimą - esą natūralu būnant mama visą laiką skirti tik kūdikiui, o geros ir gerbtinos mamos nesiilsi ir juo labiau negalvoja apie plaukų dažymą ar manikiūrą (lyg nuaugusios plaukų šaknys, kleckuoti treningai ir pajuodę paakiai puošia kaip kokie motinystės ordinai).

Kita vertus, knygoje aprašomos mažylių dienotvarkės (čia jų pateikiama net 10, kurios, pasak autorės, turėtų keisti viena kitą priklausomai nuo kūdikio amžiaus iki vienerių metų) yra paremtos asociatyviu mokymusi - t. y. per tam tikras nesudėtingas asociacijas kaip, pavyzdžiui, tamsa reiškia laiką miegui, o spalvoti žaislai pramogas. Tai primena šiuolaikinę šunų (ir kitų naminių gyvūnų) dresūrą, paremtą asociacijomis, glaudžiai susietomis su skanėstais ir kitais pagrindiniais gyvūnų instinktais. Dėl to kyla dar viena pasipiktinimo ir nepritarimo banga, ypač tarp mamų, kurios laikosi šiuo metu madingesnio besąlygiško kūdikio norų patenkinimo modelio ir nepritaria, kad tokiems mažyčiams reikia skiepyti elgesio taisykles.

Kalbant apie tai, įsiminiau neseniai skaityto interviu su viena iš šalies neonatologių eilutes, jog problema slypi ne šiuo metu populiariame kūdikio poreikių diktuojamos dienotvarkės modelyje, o tai, jog dažnai jis klaidingai interpretuojamas. T. y. jog vos išgirdus kūdikio niurnėjimą, šis nedelsiant raminamas krūtimi, lyg tai būtų vienintelis tokio amžiaus žmogaus poreikis. O tai lyg sniego gniūžtės efektas dažnai sukelia virtinę kitų kūdikių ir jaunų mamų bėdų kaip pilvo pūtimas, bemiegės naktys, nepertraukiamas klykimas ir kitos.

Tačiau, grįžtant prie knygos aptarimo, dar pradžioje teksto rašiau, jog suprantu abi kariaujančias puses. Iš tiesų manau, jog šiuo klausimu mamos pasidalija į dvi skirtingas stovyklas. Tiek vienoje, tiek kitoje jų - be galo atsakingos ir atsidavusios mamos, norinčios savo mažyliams tik to, ką geriausia šiandien gali suteikti. Tačiau skirtumas tarp jų  - tai požiūris į motinystę. Pasakysiu labai tiesmukai ir atsiprašau, jei įžeidžiančiai - vienų akiračio centre tik Motinystė iš didžiosios raidės, kai pamirštami bet kokie pačių mamų kaip moterų ir tiesiog žmonių poreikiai (na išskyrus tuos gyvybinius, kurie ir tai labai dažnai nukenčia prastos mitybos ir miego trūkumo pavidalu), kitos renkasi būti moterimis-mamomis, ir greta naujų mamiškų pareigų nepamiršti pasirūpinti ir savimi.

Iš tiesų, man pikta, kad nepaisant nuostabių motinystės pavyzdžių viešojoje erdvėje ir vis garsiau girdimų diskusijų apie tai, kad tapusi mama moteris nenustoja būti žmogumi ir visuomenės dalimi, vis dar labai gajus stereotipas, kad mamos neturi poreikių, o tos kurios turi - greičiausiai prastos motinos ir verčiau joms reikėjo siekti karjeros, o ne šeimos.

Jei atvirai, aš mielai tolėliau pasiųsčiau tuos, kurie kaskart sutikę mane su vis dar tebepūpsančiu pilvu su apsimestiniu supratingumu linksi galvą - "Tai nuo kada jau nebeeini į darbą? Aaa... Tai dabar pats geriausias tavo laikas, kai dar gali skaityti knygas arba atsigerti kavos su draugėm, nes tokiu laiku kitąmet jau nebegalėsi" arba dar geriau "Jau dabar kartu nebeišeisim pietų kokius tris metus, nes gi negalėsi iš namų išeit, bet aš užsuksiu į svečius, kai jau bus galima". Liūdna, tačiau tokios supratingos užuojautos parodo žmonių požiūrį į motinystę, dar liūdniau tai, kad ji suprantama, kaip koks nuosprendis, kai nustojama būti žmogumi. Lyg mamos negali skaityti knygų, turėti draugių arba iškelti kojos iš namų, šiukštu tik ne į miestą, kur renkasi žmonės.

Aš taip nemanau. Manau, kad tiek mamos, tiek tėčiai yra visų pirma žmonės, tik auginantys vaikus. Ir vaikai nėra kažkokia kliūtis gyventi. Žinoma, jie pakoreguoja kasdienę tvarką, tačiau gyvename XXI a. ir dar geriau, kad ne kokiam nors JAV didmiestyje, iš kurio idiliškų priemiesčių tikrai kur kas sunkiau ištrūkti be auklės nei mažame jaukiame Vilniuje, kur daug kas pasiekiama tiesiog pėsčiomis. Dėl to tai tampa mūsų pačių pasirinkimas - užsirakinti namuose ar dalyvauti įvykių centre.

Manau, tokios knygos kaip šioji - "Sveiko kūdikio dienotvarkė" yra skirtos pastarajai stovyklai. Toms mamoms ir tiems tėčiams, kurie nusprendė, jog neketina užsidaryti nuo pasaulio ir supranta, kad šiam planui įgyvendinti prireiks nemažai vadybos ir organizavimo, kad į 24 valandas tilptų visi mažylio poreikiai plius tėvelių miegas, maistas, namų darbai ir laisvalaikis.

Ne, aš pritariu ne visiem knygoje aprašytiems metodams, bet pritariu daugumai gairių. Taip, man šiek tiek baisu, nes suprantu, kad laikantis tokio modelio teks dirbti kur kas daugiau ir sunkiau nei iki šiol dirbau bet kokiame darbe, o kai kas mane pavadintų darboholike. Bet būtent darbe išmokau vieną labai svarbų dalyką, kad geras geras ir perspektyvus darbuotojas ne tas, kuris nuolat aria viršvalandžius ir nieko nespėja, o tas, kuris išmoksta organizuoti ir dalintis darbais taip, jog jie visi padaryti darbo metu. Tad kažkuria prasme į naują dienotvarkę žvelgiu kaip į naują darbą, kuriame reikia išmokti kitaip organizuoti ir dalintis 1000 ir 1 užduotimi, kad šios dar ir teiktų malonumą.

Tai yra mano požiūris ir mano nuomonė šiandien. Galbūt po kiek laiko ji pasikeis, galbūt ne. Bet kuriu atveju gerbiu visas nuomones ir įsitikinus, tiek tuos, kurie panašūs į maniškius, tiek tuos, kurie sakys, jog aš dar viena beprotė, kuriai nereikėjo turėti vaikų.