Šią savaitę sukako 18 nėštumo savaičių. Neapleidžia jausmas, kad pilve kažkas krebžda, o ir pats pilvas darosi vis akivaizdesnis. Jau nebeprimena šventinio persivalgymo ar tiesiog suprastėjusių mitybos įspūdžių. Jaučiuosi puikiai. Kas rytą keliuosi pilna energijos, su džiaugsmu einu į darbą ir laukiu kitos mankštos baseine. Deja, kartais net pati geriausia savijauta būna apgaulinga. Gydytojos žodžiai paskutinio vizito metu trenkė lyga žaibas iš giedro dangaus.
Nuo paskutinio apsilankymo prieš 4 savaites, gimdos kaklelis sutrumpėjo kone per pus. Vos keli milimetrai ir pasieks kritinę ribą. Lyg to dar būtų maža, mano atvejis gan neįprastas. Paprastai apie tai, jog vyksta kažkas negera, organizmas praneša aiškiai ir skausmingai. Deja, visą šį laiką džiaugiausi po pirmojo trimestro sugrįžusiomis jėgomis ir puikiai savijauta. Net trečio mėnesio pabaigoje erzinęs pilvo tempimas liovėsi. Taigi, gimdos kaklelis tyliai traukėsi, o aš nė nenutuokiau apie artėjantį pavojų.
Paaiškinti, kodėl taip nutiko, taip pat sudėtinga. Tam įtakos gali turėti sunkus fizinis darbas, nuolat patiriamas stresas. Tačiau mano darbas sėdimas. Streso, žinoma, būna, tačiau pradėjusi lauktis išmokau į daugelį dalykų žiūrėti paprasčiau ir be reikalo nesinervinti. Be šių priežasčių, tai gali būti įgimta. Vadinasi kelios savaitės poilsio ir ramybės greičiausiai nepadės. Geriausiu atveju, leis balansuoti ant skustuvo ašmenų ir viltis, kad situacija neblogės.
Taigi kelias artimiausias savaites, teks priverstinai pailsėti. Per tą laiką bus stebima situacija. Jei ši negerės, neapibrėžtam laikui teks imtis griežto gulimo rėžimo. Gulimo tikrąja to žodžio prasme - ne namų ir net ne lovos. Vienintelis būdas pristabdyti blogėjančią padėti - pamėginti apgauti žemės trauką, mat didėjantis pilvas ir jame augantis vaisius tik dar labiau spaudžia ir taip trumpėjantį gimdos kaklelį.
Prisipažinsiu, baisu. Baisu nežinoti, kaip klostysis artimiausios dienos, kas mūsų laukia kitą ar dar kitą savaitę, jau nekalbu apie ilgesnį laikotarpį. Nejučiomis instruktuoju vyrą, kad jei man teks ilgam gultis į lovą ar į ligoninę, šis pasirūpintų mažylio krepšeliu ir kambariu, kad nepamirštų nieko nupirkti, o ir man parodytų. Net ašara nurieda pagalvojus, kad galiu netekti pasiruošimo džiaugsmo. Žinoma, dabar svarbiausia gera mažojo sveikata ir savijauta. Jei reikės, nelipsiu iš lovos ir visus likusius penkis mėnesius. Kol kas jis nieko apie tai nenutuokia. Pilve vartosi kūliais, mosuoja rankomis, čiumpa virkštelę.
Ironiška, kai galėjau visas jėgas atiduoti darbui, kai kuriais rytais mielai būčiau likusi namuose su arbatos puodeliu ir žurnalu rankose. Dabar, regis, nerandu sau vietos. Ne tik, kad nežinau, ko griebtis, bet ir negaliu daryti daugybės dalykų. Tik ramiai sėdėti ir stebėti viską iš šalies... Ir laukti.
Dabar labai gerai suprantu, kiek daug man reiškia judėjimas ir nevaržomos galimybės daryti, ką tik nori. Tie kas tiki karma, greičiausiai pasakys - jei pats nesustoji, gyvenimas randa būdų, kaip tave sustabdyti. Metas pauzei ir pamirštiems pažadams sau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą