30 SAVAIČIŲ. GYVENIMAS BE CUKRAUS - MISIJA ĮMANOMA?

Jei būtų anoniminių smaližių klubas, turbūt aš bučiau pirma eilėje į jį. Nuo pat vaikystės saldumynus, o ypač šokoladą, mėgstu labiau nei bet kokį kitą maistą – pusryčiams galėčiau valgyti pyragą, o savaitgalio pietūs sunkiai įsivaizduojami be deserto.

Nuskambės arogantiškai, bet man pasisekė – iki šiol ne tik dar niekada gyvenime neatsisakiau jokio saldumyno, bet ir niekada nesilaikiau jokios dietos. Apskritai, namuose nė neturėjau svarstyklių iki tol, kol pradėjau lauktis. Iki šiol... Kai pastarųjų rodmenys iš manęs atėmė ir paskutinį likusį saldų malonumą – tą vieną kalėdinį saldainį iš advento kalendoriaus.

Pirmus penkis mėnesius viskas ėjosi kaip iš pypkės. Valgiau ką norėjau, kiek norėjau ir kada norėjau, o svarstyklių rodyklė, jei ne nejudėjo, tai kilo labai iš lėto. Vienu metu jau buvau sunerimusi, kad gal būsiu iš tų nėščiųjų, kurioms priverstinai reikia priaugti nors šiek tiek svorio. Deja. Prasidėjus šeštam mėnesiui viskas apsivertė aukštyn kojomis. Per 4 savaites priaugau 3 kg – panašiai tiek, kiek per visą laikotarpį iki tol. Septintą mėnesį situacija tapo dar prastesnė ir vis labiau matoma. Ir kalbu ne apie apvalėjantį pilvą, o veikiau vis labiau apvalėjančius skruostus.  

Pasak mano gydytojos, šiuo metu balansuoju ant ribos – tarp leistino šiuo laikotarpiu priaugti svorio ir jo perviršio, kai jau tenka sunerimti ir įrašyti savo vardą į rizikos grupės gretas. Bėda ta, kad po paskutinio apsilankymo iš tiesų nuoširdžiai stengiuosi, maitintis sveikiau ir tiek, kiek reikia – be retų išimčių, jokių pyragaičių, bandelių, saldainių ar sausainių. Štai taip vaikiškas šokoladinis advento kalendorius tapo mano paguoda ir sukčiavimo įrankiu – po vieną mažą saldainį už visos dienos kantrybę. Tačiau dabar ir jam paskelbtas griežtas ne.

Tiesą pasakius, visą gyvenimą žinojau, kad mano katino dienos baigsis kaip tik šiuo laikotarpiu. Tai nesunku atspėti pasiklausius mamos ir močiutės istorijų, kaip nėštumas nutrynė jų liemenį. Gerai žinojau ir tai, kad jei augindama vaikelį norėsiu atrodyti taip kai iki tol, turėsiu dėl to labai pasistengti. Ir tai reiškia ne tiks sportą, bet ir griežtai reguliuojamą mitybą. Ir ne savaitę ar mėnesį, o visą likusį gyvenimą.

Nepaisant to, žinojimas čia nepadeda. Nuo jo nepasidaro nei lengviau, nei skaniau. Jau kuris laikas parduotuvėse akylai skaitau kiekvieną etiketę ir ieškau žodžio cukrus, tiksliau jo nebuvimo ingredientų sąraše. Tapau viena iš tų, kurie keiksnoja kone visus kasdienius maisto produktus, mat kur bepasisuktum, visuose juose yra nors šiek tiek cukraus. O ir tuose, kuriuose nėra, paprastai su žvaigždute įrašytą – „sudėtyje yra cukraus pakaitalų“ arba „vaisių cukrų“. Taigi, rytais dideliais šaukštais kone ryju savo becukrę košę ir su liūdesiu prisimenu, kaip buvo paprasta ir lengva, kai pusryčiams pakakdavo puodelio kavos ir vakarykščio sausainio (dar prieš nėštumą turėjau labai blogą įprotį nepusryčiauti arba sukrimsti bet ką, kas ryte pakliūva po ranka. Suprask, neturiu laiko). Situacijos negelbėja ir tai, jog tiesiog negaliu pakęsti likimo seserų taip mėgstamų datulių ir iš jų pagamintų skanumynų ir desertų, kaip ir džiovintų figų ar razinų.

O dar Kalėdos. Tas laikas, kai likus dar dviem savaitėms iki jų, darbe jau puikuojasi bent 2-3 dovanoti tortai, pyragai ir dėžutės su saldainiais. Neneigsiu, paslapčia didžiuojuosi, kad kol kas man pavyko atsispirti visiems iš jų. Tik klausimas, ar nepalūš mano valia prie Kalėdų stalo? Ypač mano tėvų namuose, kur greta tradicinių mišrainių neapsieinama ir be tradicinio sviestinio Napoleono torto su saldžia uogiene.

Dėl to šiemet su desertais kovosiu kitaip – tiksliau jei sukčiauti, tai bent jau švelnesne forma. Palinkėkite man sėkmės – ateinančius du vakarus pašvęsiu pasiruošimui didžiosioms metų šventėms ir kolegas bei namiškius vaišinsiu savo firminiais, tik sveikesniais, keksiukais. Šiemet juose – miltai be glitimo ir stevia vietoje cukraus.