HOW TO FIND MOTIVATION TO START DOING SPORTS?

You can also read this article in English here.

Sveiki mielieji,

Jei ieškote patarimų, kaip efektyviai sportuoti ir dailinti figūrą – greičiausiai ne tuo adresu. Tačiau jei galvoje zvimbia įkyri mintis, kad neišvengiamai artėja metas susiimti ir keisti gyvenimo būdą (dėl pačių įvairiausių priežasčių), tuomet dalinuosi savosiomis. Mano galvoje toji įkyri mintis kone išgręžė skylę – dar truputis ir nuo kalbų pereisiu prie darbų.

Sportas ir aš – regis, nesuderinami dalykai. Visų pirma todėl, jog gėda pripažinti, esu tinginė. Dar mokyklos suole išsisukinėjau nuo kūno kultūros pamokų, pradėjusi dirbti kone priaugau prie patogios biuro kėdės, nuo kurios kartais neatsikeliu valandų valandas, o grįžusi namo tenoriu susirangyti į lovą ir įsijungti dar vieną „Game of Thrones“ seriją. Net užsirašiusi į sporto salę (giliai mintyse suprantu, kad reikia kažką daryti), joje daugiau laiko skirdavau mergaitiškiems plepalams nei bėgimo takeliui, o mano mankštos režimas apskritai apsiriboja pasivaikščiojimu su savo kalaite Muse ir maršrutu namai – darbas – namai.

Iš kur semtis jėgų? Jei atvirai, išbandžiau ne vieną „Harper's Bazaar“, „Vogue“ ar „Shape“ rekomendaciją. Pavyzdžiui, sekti motyvuojančias asmenybes, tokias kaip Kayla Itsiness ar Blogilatess. Iš tiesų, merginos verčia pavyduliauti – jos ir jų pačių sekėjai yra gyvas įrodymas, kaip tinkamai sureguliuota mityba ir kasdienė mankšta gali padaryti stebuklus. Deja, geri norai vis dar tebetūno mano „Instagram“ naujienų sraute, o su bėgimo takeliu taip ir nepavyko susidraugauti.

Iš tiesų esminis lūžis visų pirma turi įvykti pačios galvoje. Kartais tam reikia nedidelio postūmio, o kartais tiesiog virtinės smulkmenų. Štai prieš kelias savaites vidurio sezono išpardavimo metu nusičiupau nuostabų maudymosi kostiumėlį. Puikiai suprantu, kad juo pasipuošusį nė iš to tolo nebūsiu panaši į kurią nors manekenių tiek dėl ūgio trūkumo, tiek dėl apvalėjančios formos. Dėl to drastiškų veiksmų imtis nepuoliau, myliu savo kūną tokį, koks jis yra, tačiau, kaip sakoma, jei myli reikia rūpintis. Dėl to nusprendžiau šį rūpestį išreikšti treniruočių aikštelėje – kaip tik vasarą Vilniuje po atviru dangumi vyksta nemokamos treniruotės, vedamos profesionalių trenerių.

Deja, mano pirmoji treniruotė virto tikru fiasko – jau po pirmų 20 minučių ėmiau simuliuoti ir pratimus atlikti puse kojos ir rankos. Kai atėjo metas daryti atsispaudimus, tiesiog kapituliavau... Nebuvo jauku girdėti trenerės raginimą „Mergina, ten dešinėje, nepasiduodam, nepasiduodam!”. Apsidairiau aplink – už mane kone dvigubai vyresnės moteriškės kuo lengviausiai kilnoja kojas, krenta daryti atsispaudimų ir viskas vėl iš naujo.

Turbūt turėčiau užsikasti smėlyje, nes kai kalba pasisuka apie orią senatvę, pati prima visa gerkle rėkiu, jog manęs, pasirišusios skarele, niekas nepamatys  – juk dar tiek visko nuveikti. Tačiau pastarasis sportinis pasirodymas privertė suprasti, kad ne kažin ką tenuveiksiu – vargu ar pajėgsiu pajudėti...

Žinau, kad net ir po šito nepulsiu į artimiausią sporto salę, neatsisakysiu šokolado ir kitų skanėstų, tačiau atradau tai, kas ir naudinga, ir patinka (ir svarbiausia beveik nieko nekainuoja – nebent „Spotify Premium“ abonementą). Manija tapęs bėgimas man neteikia malonumo – už tai riedučiai net labai (ne taip vargina, o ir tempas greitesnis). Mėgstu vaikščioti, todėl progai pasitaikius kartais nueinu ir keliolika kilometrų (keli ratai aplink Vilniaus senamiestį). Į paplūdimį vasarą nešuosi badmintono raketes, taip ne tik galima pajudėti, bet tolygiau įdegti. O maršrutą namai – darbas – namai paįvairinu dviračio pedalais ir aplinkinėmis gatvelėmis.

Ką daryti atėjus žiemai? Greičiausiai mėginsiu prisiminti Pilatesą ir jogą (tai vienas iš nedaugelio užsiėmimų, kurie laiku bėgant man nepabosta), o riedučius pakeisiu pačiūžomis – man patinka tas šaižus garsas, kai pačiūžos ašmenys slysta ledu.