Jei būtų anoniminių smaližių klubas, turbūt aš bučiau pirma eilėje į jį.
Nuo pat vaikystės saldumynus, o ypač šokoladą, mėgstu labiau nei bet kokį kitą
maistą – pusryčiams galėčiau valgyti pyragą, o savaitgalio pietūs sunkiai
įsivaizduojami be deserto.
Nuskambės arogantiškai, bet man pasisekė – iki šiol ne tik dar niekada
gyvenime neatsisakiau jokio saldumyno, bet ir niekada nesilaikiau jokios
dietos. Apskritai, namuose nė neturėjau svarstyklių iki tol, kol pradėjau
lauktis. Iki šiol... Kai pastarųjų rodmenys iš manęs atėmė ir paskutinį likusį
saldų malonumą – tą vieną kalėdinį saldainį iš advento kalendoriaus.
Pirmus penkis mėnesius viskas ėjosi kaip iš pypkės. Valgiau ką norėjau,
kiek norėjau ir kada norėjau, o svarstyklių rodyklė, jei ne nejudėjo, tai kilo
labai iš lėto. Vienu metu jau buvau sunerimusi, kad gal būsiu iš tų nėščiųjų,
kurioms priverstinai reikia priaugti nors šiek tiek svorio. Deja. Prasidėjus
šeštam mėnesiui viskas apsivertė aukštyn kojomis. Per 4 savaites priaugau 3 kg
– panašiai tiek, kiek per visą laikotarpį iki tol. Septintą mėnesį situacija
tapo dar prastesnė ir vis labiau matoma. Ir kalbu ne apie apvalėjantį pilvą, o
veikiau vis labiau apvalėjančius skruostus.
Pasak mano gydytojos, šiuo metu balansuoju ant ribos – tarp leistino šiuo
laikotarpiu priaugti svorio ir jo perviršio, kai jau tenka sunerimti ir įrašyti
savo vardą į rizikos grupės gretas. Bėda ta, kad po paskutinio apsilankymo iš
tiesų nuoširdžiai stengiuosi, maitintis sveikiau ir tiek, kiek reikia – be retų
išimčių, jokių pyragaičių, bandelių, saldainių ar sausainių. Štai taip
vaikiškas šokoladinis advento kalendorius tapo mano paguoda ir sukčiavimo
įrankiu – po vieną mažą saldainį už visos dienos kantrybę. Tačiau dabar ir jam
paskelbtas griežtas ne.
Tiesą pasakius, visą gyvenimą žinojau, kad mano katino dienos baigsis kaip
tik šiuo laikotarpiu. Tai nesunku atspėti pasiklausius mamos ir močiutės
istorijų, kaip nėštumas nutrynė jų liemenį. Gerai žinojau ir tai, kad jei
augindama vaikelį norėsiu atrodyti taip kai iki tol, turėsiu dėl to labai
pasistengti. Ir tai reiškia ne tiks sportą, bet ir griežtai reguliuojamą
mitybą. Ir ne savaitę ar mėnesį, o visą likusį gyvenimą.
Nepaisant to, žinojimas čia nepadeda. Nuo jo nepasidaro nei lengviau, nei
skaniau. Jau kuris laikas parduotuvėse akylai skaitau kiekvieną etiketę ir
ieškau žodžio cukrus, tiksliau jo nebuvimo ingredientų sąraše. Tapau viena iš tų,
kurie keiksnoja kone visus kasdienius maisto produktus, mat kur bepasisuktum,
visuose juose yra nors šiek tiek cukraus. O ir tuose, kuriuose nėra, paprastai su
žvaigždute įrašytą – „sudėtyje yra cukraus pakaitalų“ arba „vaisių cukrų“. Taigi,
rytais dideliais šaukštais kone ryju savo becukrę košę ir su liūdesiu
prisimenu, kaip buvo paprasta ir lengva, kai pusryčiams pakakdavo puodelio
kavos ir vakarykščio sausainio (dar prieš nėštumą turėjau labai blogą įprotį nepusryčiauti
arba sukrimsti bet ką, kas ryte pakliūva po ranka. Suprask, neturiu laiko). Situacijos
negelbėja ir tai, jog tiesiog negaliu pakęsti likimo seserų taip mėgstamų
datulių ir iš jų pagamintų skanumynų ir desertų, kaip ir džiovintų figų ar
razinų.
O dar Kalėdos. Tas laikas, kai likus dar dviem savaitėms iki jų, darbe jau puikuojasi
bent 2-3 dovanoti tortai, pyragai ir dėžutės su saldainiais. Neneigsiu, paslapčia
didžiuojuosi, kad kol kas man pavyko atsispirti visiems iš jų. Tik klausimas,
ar nepalūš mano valia prie Kalėdų stalo? Ypač mano tėvų namuose, kur greta
tradicinių mišrainių neapsieinama ir be tradicinio sviestinio Napoleono torto
su saldžia uogiene.